RAMYBĖ

Šiandien Dievas neverkia -
Nesninga. Nelyja.
Dievo ašaros kris rytoj,
Gersis į žemę. Odą.
Persismelkusios į pasąmonę
Gludins žmonių skausmą.
Ne, Dievas neverkia.
Tik pailsę žmonės
Priguls Jo akiduobėse.
Priglaus Dievas
Paguos
(2006 10 19)

Mano katinas, stiklinėm akim, žiūrėjo pro langą.
Ir gaudė paukščius, skrendančius anapus stiklo.
Katinas kentėjo. Paukščiai nesuprato.
Žmogui stiklinis dangus plytėjo iki daugiaaukščių namų stogų.
Dievas kentėjo. Žmogus nesuprato.
Kentėjimas neatnešė jam laimės išsipildymo.
Kitaip mąstė filosofai, stiklinėmis mintimis raizgę amžių amžius.

Iš nebūties ištraukiau saulę.
Ir uždariau ją saldainių dėžutėje.

BRANGINSIU

Byra Žvaigždės. Žmonės stovi atsigręžę į begalybę ir gaudo jas dubenimis. Kas pagaus - bus sotus. Suskyla nukritusi Saulė. Iš jos šukių kraštų laša tirštas ir karštas raudonas kraujas. Sudūžta nukritęs Mėnulis. Jo duženos pamažu subėga į plačią upę. Nukrenta Debesų kamuoliai. Jie ridenasi žemės paviršiumi vejami ir mėtomi vėjo.
Krenta Vėjas. Ir skverbiasi į Žemės gelmes, užpildydamas tuščias erdves. Neilgam. Tįsta ir teka Sferų sluoksniai. Srovė lyg lava po savimi nepalieka nieko, tik savo pačios pėdsaką. O juk Žmonės tik troško sugauti savo laimę...
(2004-11-04)

Kaip žvėris. Vidur miško. Spąstai. Vielos tinklų. Miškas jaukus. O vielos aštrios. Baimės žaidžia su siela. Smaginasi. Girdžiu jų krykštavimą. Ir piktdžiugos aidą. Kova. Prieš skausmą. Vienatvę. Praeitis nepalieka.
Žvakės liepsna. Mandarinų kvapo Kalėdų nuotaika. Ašarų ežeras. Lyg minčių pilnas vandens. Mano užtvanka tvirta. Tik ramybė negali man atleisti. O aš - nerimui.

Kažkada buvę ir praėję...
Buvusios šilumos nuojauta...
Silpnas jutimas...
Plakimas...
To, ko nebuvo, ir jau niekad nebebus...
Kas prarasta...
Kas nesuvokiama...
Suvokimas ateina..
Retkarčiais...
Tirštas rūkas...
Ir pamirštos mintys...
Lietus...
Amžinas grįžimas...
Siekti ir laukti...
Rodyklių nuojauta...
Vandens paviršiaus ilgesys...
Melodijos skausmas...
Tikėtis ir prarasti...
Šviesos šaltumas...
Praėjusių prisiminimų šešėlis..
Lašai ant tavo lango...
Prakalbusios durys...
Tavo raktas nuskendo...
Linkėjimas...
Jausmų nuojauta...
Meilės skrydis...
Prapliupę debesys...
Lapų mirtis...
Nykimas...
Pamiršti ir pakelti...
Sapnų pažadai...
Besistengiantys tave išlaisvinti...
Kriauklės pažadai...
Kažkada žadėję ateitį...
Įžūli baimė...
Neleidžianti užmerkti akių...
Budėti ir bėgti...
Jeigu tave vejasi...
Jeigu nelieka išeities...
Klaidinga nuojauta...
Baigia lyti...
(2004 10 24)

Saulė palieka paskutinį pėdsaką danguje. Nurausvėjusią padangę glemžiasi naktis. Ji apgaubia dangaus skliautą žvaigždėmis išmargintu šaliu. Diena užmiega...
Skaisčiai liepsnoja laužas. Liepsnos liežuviai nyksta aukštai erdvėje. Žaižaruojanti ugnis žaidžia žmonių, sėdinčių ratu šalia manęs, veiduose. Ji dūksta lyg pašėlusi. Mes šypsomės tikriausiai patys to nejausdami. Žvelgiame į liepsną ir mėginame surasti joje paslaptį. Paslaptį, kuri užvaldo mūsų mintis ir jausmus. Naktis mus užkerėjo...
Švelnus vėjelis atneša tolimųjų kraštų pasakas. Dieną kupinos nepaliaujamo bičių dūzgimo liepos tyliai šlama nakties lopšinę. Jų žiedai pripildo orą svaiginančiu aromatu. Pievos ir ganyklos, dieną plytėjusios ligi pat horizonto, regis, atsitvėrė nuo mūsų juoda siena. Smilgose ir žolėse, liūliuojančiose mažąjį pasaulį, žiogai svirpia mums kerinčią dainą. Koks nuostabus jų orkestras! Jis lydi mus tame neaprėpiamame nakties sapne.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti. Išgirdau tą paslaptį iš vėjo lūpų ir nešiojuosi ją savo širdyje.
(2004 03 13)

NORAI

Gėlės žiedas nori skleistis,
tačiau nukrinta nespėjęs išeiti dar gyvas būdamas.

Tu sakei, jog nori skristi.Bet savyje nutūpei dar nė nepakilęs nuo žemės.
Tad iš kur begali būti skrydžio džiaugsmas?!

Aš norėjau suskaičiuoti žvaigždes danguje.
Tačiau išaušęs rytas paslėpė jas.
Galbūt tai buvo ne žvaigždės, o tik sapno nuotrupos...(2004-11-16)

PRIE DURŲ

Kažkas išėjo, bet tikėjosi sugrįžti.
Užsklęstos durys jau niekada neprasivers.
Kažkas privertė nusišypsoti.
Ta maža šypsena kito veide...
Maišosi praeitis ir dabartis.
Sienos negelbsti nuo prisiminimų.
Sustojau sekundėlei.
Prie ateities durų.
Ir laukiu...
Kada surasiu savąjį išėjimą.
(2006 10 20)

BRENDU

Išbristi. Iš dienų, snūduriavusių pašonėj.
Išbristi. Iš debesų atspindžio akių vyzdžiuose.
Išbristi. Iš minčių gelmės, kurioje vieną vakarą vos nepaskendau.

Tik vieno lašo trūko. Iki išsipildymo.
(2006 10 18)

KIEK?

Kiek kainuoja lašas laimės,
išplėštas iš šimtosios sekundės dalies?
Kiek kainuoja skausmas ir vienatvė?
Rizika?
Lemiami žingsniai ir sprendimai?
Ašara,
lyjant mintims?
Supratimas,
jog lauki?
Ir akies mirksniai, Kurių baidaisi?
(2006-10-24)

VIS BRENDU

Brendu per save pačią,
Sušlapo mano skruostai.
Ašaros sugėrė lietų... drumzles... purvą...
Kojos pavargo nuo nevilties.
Ištroškusi širdis, -
Kažkieno rankos troško jai padėti.
Išgelbėk sielą,
Neleisk jai nuskęsti,
Tai viskas, ką tu turi...
Perduok linkėjimus.
Surask meilę.
O kai pasieksi krantą,
Nežinomybė baigsis.
Vanduo.
Per save pačią aš brendu.
(2006 10 21)

• • •

Diena, kai dar nepažinojau Tavęs.
Aš kuriu savo Istoriją.

...Neišsipildžiusi meilė nusileido ant tavo skruosto (o jis švelnus pagalvojo toji)
-Leisk prisiliesti. - paprašė ji.
Tu nejautei ir negirdėjai...
Ar žinai, kad ir meilei pritrūksta drąsos?
Ar žinai - ji trapi ir klystanti?
Per tavo plaukus perbraukė švelni meilės ranka (ji užuodė vėją ir saulę tavyje)
-Leisk būti su tavimi. - troško ji.
Tavo abejingumas ją kankino...
Ar žinai, kad ji ir kančia ir laimė?
Ar žinai - ji gali trukti amžinybę?
Meilė žvelgė į tavo žydras akis ir lėtai prisilietė prie tavo lūpų ( tai buvo dangus ir vanduo, šiluma ir vasara)
-Leisk mylėti. - troško ji.
Ir...
Ar žinai?
Ar žinai, kad aš norėčiau būti tavo MEILĖ?
(2005 08 26)

• • •

Aš mačiau dangų tavo akyse...
Jaučiau vasarą tavo delnuose...
Girdėjau vėją tavo balse...
Užuodžiau lietų.
Jaučiau jo skonį...

Jos kūną gaubė beformiai naktiniai. Norėjai ją apkabinti, bet, rodėsi, ji išsisklaidys erdvėje vos tik prisiliesi. Norėjai išsivesti ją į lauką, šį šiltą ir jaukų vakarą.

Jauti orą, prisipildžiusį saldaus liepų žiedų kvapo. Prilieti jos riešą. Jos vėsūs ir drėgni pirštai susipina su tavaisiais. Nematai jos veido, tačiau nujauti, jog ji šypsosi.

Šilta rasa po kojomis. Ji bėga ir traukia tave paskui. Staiga atgniaužia pirštus, paleidžia tavo ranką ir nuskrieja tekina per pievą.

Matai ją ant kranto. Upės gelmė traukia ir vilioja. Tačiau tave nukrečia šiurpas pagalvojus apie ledinį vandenį. Ji lėtai brenda į vandenį. Ant nuogo kūno atsispindi mėnesiena. Paneria ir pradingsta šaltoje versmėje.

Ji jau ant kranto. Apsirengusi atsisėda ir žvelgia į upės tėkmę. Jos naktiniai sušlapo ir prigludo prie kūno. Banguojasi šlapi plaukai. Apsikabini ją. Ji susigūžia tavo glėbyje. Jauti jos nuo šalčio virpantį kūną, pašiurpusią odą.

Tavo ir jos širdys sulaukia aušros...

Geltona žvakės šviesa apšviečia geltoną paveikslą geltonuose rėmuose.
Jame geltonas angelas prie geltono lango laiko geltoną gėlę, užgimusią su geltona saule...
(2004-11-23)

Mažas žmogutis pabudo iš sapno. Jis gulėjo plačiai atmerkęs savo dangaus žydrumo akutes. Koks tamsus jam pasirodė rytas! Pašokęs iš lovelės, jis lengvais žingsniais nustraksėjo link durų. Jos atsivėrė sunkiai girgždėdamos. Brėško rytas...

Vaikas sapnavo tekančią saulę. Gaivia rasa pasidengusia žole jis nubėgo ant kalvos ir išvydo būrį skrendančių paukščių. Paukščiai (galbūt tai galėjo būti gervės) lėtais sparnų mostais sklendė viršum bundančios žemės. Žmogutis tapo lengvas it plunksnelė ir pakilo kartu su paukščiais...

Kiekvieną rytą, svajodamas pakilti, vaikas atverdavo duris. Svajonė jam suteikė sparnus. Sparnus, su kuriais jis galėdavo stebėti ir pažinti pasaulį.
Žmogus augo ir ruošėsi ilgam savo gyvenimo skrydžiui. Augo ir pamiršo savo vaikystę. Pamiršo savo svajonę. Jo sparnai dilo. Kas rytą pakilęs jis nebeišvysdavo tekančios saulės. Durys užsivėrė. Sapnai liko už durų...

Žmogus nusprendė, jog jo svajonės niekada netaps realybe. Nebesitikėjo pajusti skrydžio džiaugsmo. Dar nė nepakilęs nuo žemės, jau nutūpė savyje. Kasdienybė jam tapo rutina. Žmogus lėtai šliaužė pažeme, nepakeldamas akių į dangų.

Kas rytą tekėjo saulė. Giliai žmogaus širdies kertelėje glūdėjo atsiminimai. Atsiminimai, kuriuos vieną dieną pažadino visai atsitiktinai tarp senų fotografijų rasta nuotrauka. Plačioje žalioje pievoje pakėlęs akis į dangų stovėjo mažas vaikas...

Žmogus pažvelgė pro langą. Skaisčiame pavasario danguje plasnojo į namus grįžtantys paukščiai. Jis lėtai pakilo ir nusklendė drauge su jais.
(2004-10-25)

Pakibo palubėj -
Tai kuo tikėjau.
Laukdamas ryto. -
Pamiršti norėjau.
Mano vienišas draugas. -
Atsisveikint nespėjau.

135 - 246
(2007-10-16)

saulė
meilė
absurdas
taškas
sudie
kodėl
gyvenimas
tikėjimas
aš
duetas
gestas
nematomas
niekas
mintis
ar
gandas